PRAGIEDRĖJO

Pilka paniurusi diena. Protarpiais pliūpteli lietus. Neaiški saulutės šviesa blyksteli ir vėl pradingsta už debesų.Iš vakaro stipriai nulijo. Ir dabar, tokią debesuotą dieną miško šlaituose įžvelgiu lyg dailinino pritaškytus ant miško paklotės baltai žalsvus elninės šiurės lopinėlius, kurie vaizdžiai susilieja su parudavusiais viržienojais. Ryškiau žalesni paprastųjų kadagių kupolai, labai saviti mūsų miškų trako komponente. Grožiu jie nenusileidžia vakarinių tujų piramidėms, augančioms šalia sodybų.

Trumpai paviešėjusi girioje, darganotą dieną grįžtu kupina šviežių, skaidriausių įspūdžių ir galiu drąsiai tvirtinti, kad nėra pilkų dienų, kaip kasdienybėje įprasta sakyti. Pilkais galiu pavadinti tik taip manančius žmones.

Gal ne visi gali į mišką nueiti apimti rudeniško slogučio. Trumpą poilsio valandėlę atitrūkę nuo mokslų ir darbų, pažvelkime į mus supančią žalumą. Įsižiūrėkime į medžio lajos didingumą, įsiklausykime į paslaptingą lapelių šnarėjimą ir didelę rimtį, krūmų formos harmoniją, pereinančių tonų atspalvių žaismą lapuose, į ažūrinį šakų raštą, ir visiems tikrai diena nušvis, pragiedrės.